Kasdieniai patarimai dukrai #172

Na nerandu namuose savo žiedo su deimantu. Dar ir senas vestuvinis buvo šalia, kad tas deimantas nuo piršto nenuslystų. Ieškojau apsiputojusi, neradau. Lyg skradžiai į žemę per tris aukštus prasmego. Pasakoju savo dingusio deimanto istoriją draugėms, jos dalinasi praktiniais patarimais kur ieškot, spėlioja. Dalinuosi savo liūdesiu su vyriškąja lytimi, jie vis užuominom klausia, ar dar naujo negavau, ar brangus buvo, ar labai daug prisiminimų su juo susijusių turėjau. Vis su kažkokia užuomina. Tik vienas man sako:

– Pati pirkai?

–Aha, tarybiniais laikais, žalsvoj jaunystėj, gal antraisiais metais po Universiteto, traukiau talonėlį darbe, gavau teisę nusipirkt, mokejau kažkokius milžiniškus pinigus – 822 rublius (nors jau buvo kažkoks krizės metas ir tie pinigai nebuvo metinis vidutinis atlyginimas).

– Nesistebiu, kad paskui tau niekas žiedų nedovanojo. Ar dovanojo? Tikrai, žiedų ne. Atsuku filmą kelis kartus, na, ne. – Tai va, brangioji, niekada sau nepirk žiedų, nes niekas paskui jų nedovanos….

Ką aš žinau, gal čia yra kažkoks fokusas? Tai nepirk sau žiedų… Dėl viso pikto. Gal dovanos? O aš noriu rasti. Gražus jis, nešiočiau ir džiaugčiausi. Bet kol nerandu, tai laukiu, kad padovanotų:)

Reklama

O ką jūs galvojat?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s