Kasdieniai patarimai dukrai #205

Būna dienų kaip tyčia.
Kai sužinai kokią blogą  žinią apie brangiausio tavo gyvenime žmogaus sveikatą; kai atsikeli visai nemiegojusi sušiktai ankstyvam skrydžiui, kuris kainavo beprotiškai daug, nes buvo toks skubus, tarsi ten spręstųsi mirties ir gyvybės klausimas; kai prabudusi jautiesi troškinta daržove ant išprotėjusio vegetaro stalo; kai esi tiek sudaužyta, kad niekas nebegali apkabinti taip, kad visos tavo šukės suliptų atgal ir bent išoriškai gražintų tave į tą formą, kuri buvo.
Tada yra keli būdai pasidaryti gerokai stipresnei. Išoriškai. Nors gal ir viduje. Sako,kad kai mes šypsomės, mes daromės laimingesni, ne tik šypsomės tada, kai esam laimingi.  Fake it till you make it.
 14135159999_66e5b36701_o

Ir tą blogą dieną, kuri atrodo, niekada nesibaigs, surandi daugybę kitų malonumų.Muzika. Kinas. Ledai. Taurė putojančio. Seksas. Gal Cohen, o gal Maroon 5. Nauja knyga, kurios laukei. Arba sena, kuri suskaityta iki skutų. Pradėtas megzti megztinis. Išneri trisdešimt tris kilpas ir padedi gilyn. Gabaliukas šokolado su migdolais. Kava, kurią mėgsti. Ir jos yra. Trumpas pokalbis su užjūrių drauge. Ilgas pokalbis su tėčiu. Popietukas. Kvepalai. Fotografuoti bet ką šalia. Gėlės, kurias pati nusipirkai. Miestas, kurį matai kitaip, nes niekur neskubi. Nors gal bėgi nuo savęs. Laimė vaikščioti basomis kojomis po išplautas medines grindis. Nes basomis. Ir dėl to, kad nepameni, kad plovei pati. Prabusti be žadintuvo. Iš lėto rąžytis. Lėtai prausti su visais grožio ritualais. Paskui teptis ant kūno kelis sluoksnius to, kas nesimato. Paskui rengtis tai, ko irgi nesimatys ir tik tu žinosi, nes gerai jausiesi.
Paskui žiūrėti į save ir patikti sau. Tada spinta – tas drabužis, kuris yra labai “mano”. Ir tada esmė. Lašas kvepalų nuo komodos. Intymu, bet demonstruojama. Ne žodžiai, ne vaizdai,  bet stipri jėga. Gal šarvai, gal energija, uždanga, ? Kokią save šiandien rodysiu pasauliui? Laimingą, stiprią, nesvarbu, kad laukia sunki diena. Derybos. Praradimai. Operacija. Sunkus pokalbis (Kai aš  bijau telefono pokalbio  pasidažau lūpas prieš paskambindama. Kad geriau jausčiausi.) Et, tos moterys..
Kiek ateinu į mėgstamą kvepalų parduotuvę, tiek sakau: “noriu moteriškų,  šiltų, jausmingų, buduarinių, su pudra, smilkalais, pačiule, tuberoza,  ambra ir dar nežinia kuo”, vardinu sudėtines dalis. Kitą kartą sakau, kad noriu kažko sunkaus, gal ribojančio, uždarančio ir pasiliekančio? Noriu naftalino, kamparo, kažko tokio, kas užkabintų ir nepaleistų. Ir svaigu, ir pikta, ir salsva, ir minkšta… Ne. Ir vėl bus taip, kad ieškodama moteriško ir jaukaus, linksiu link ryškaus, įsimenančio, transliuojančio pasitikėjimą ir kažkokią nepaprastą žinią…  Uostau ir suprantu, kad ne mano. Ar aš visada noriu to, kas man netinka?  Ką pati atstumiu?
Ar tu žinai, kad tas pats kvapas labai skirtingai kvepia ant skirtingų žmonių? Su draugėmis darėm eksperimentą su ne vienais kvepalais. Purškėmė, tepėme, laukėmė, uostėme…Ar žinai, kad nėra vyriškų ir moteriškų kvepalų? Tai tik mass market’o triukas. Žinau, nes tau patinka tie vyriški, o mano pažįstamas senas rokeris kvėpinasi moteriškais, kurie jam primena sausus išdžiūvusius gimtosios kanados pušynus…  Kvepalai ant kiekvienos odos kvepia kitaip. Vyriškos odos chemija kitaip veikia kvapus – išryškėja tie tonai ir pustoniai, kurių niekada gal net neatsiras ant moters odos. Tokia keista ta kvepalų chemija ir magija. Juose ieškai kažko ir nerandi. Arba uostai aromatą, sklindantį nuo kito žmogaus ir svaigsti nuo jo, o pati pabandžiusi  – dūsti.
Pamenu, kaip su drauge kadais ėjom uostyti naujienų. Aš kaip visada – noriu kažko amžino ir ilgam. O ji – nori aprėpti neaprėpiamą. Ji žino, domisi, svaigsta žiniomis ir kvapais, o aš turiu atsakymą “mano-ne mano”. Ji nori uostyti, turėti,  dieną nuspalvinti kvapu, o aš tiesiog noriu būti savim, nesvarbu, kokia diena bus.
Čia kaip metų laikai – galima kaifuot nuo visų po truputį, o galima tik nuo tam tikro laiko. Va, man patinka ankstyvas ruduo gerokai labiau, nei beskonis kovo pavasaris su išstypusiom tulpėmis bespalviais greito augimo iškankintais kotais. O ruduo, kol dar neprasidėjo lapkritis – mano laikas. Ir tada trauki šiltus minkštus šalikus, bet palieki arčiau kūno šilko draiskalą, pyksti ant vėjo už plaukų taršymą, bet dar spėji pasišildyt paskutiniuose spinduliuose. Nežinai kaip bus – teks vyniotis į šiltą šaliką ar nusirengt, nes plieskia saulė. Lengvas šilko sijonas blaškosi po storu megztiniu, o į ilgaaulius ir grubius batus įsiaunu basa koja. Toks neatitikimas ir nestandartiniai pojūčiai. Kai  ateina baisus drabužių kaitos sezonas, kai  vėl nepamenu, ką turiu ir nežinau, ką apsirengti, visada galiu apsirengt kvepalais, kurie kažkokiu neįtikėtinu būdu viską sudėlioja į vietas ir vėl esu savimi.
Taigi mes su drauge uostom naujienas. Įdomūs kvapų namai, nestandartas. Pavadinimas švedų muzikos grupės garbei, net nežinau priežasties, bet pavadinimas parduodantis: “Army of Lovers”. Pažadas – marketingo triukas:) Nemoku rašyti apie kvapus, todėl tai labiau įspūdis. Kai užėmė gerklę pirmosios natos, nenustebau (mano mylimas Portretas mane iki šiol – po trejų metų naudojimo- vis dar dusina viršutinėmis natomis. Turiu jas ištverti.) Paskui viskas nuskaidrėjo ir prasisklaidė – ir ties viduriu man banaliai pritrūko švelnumo ir šilumos, kvapas tapo aštrus ant mano odos ir pasijutau tarsi palikta tos meilužių armijos be jokio pasiaiškinimo. Be istorijos, kurią galėsiu papasakoti vėliau. Be esmės. Tik su kažkokiu vyriškai gaivališku kvapu.  Istorijos, kuri turėjo suskambėti, nesulaukiau. Gal be reikalo?
Ir žmonės kaip kvepalai.
Kvepaluose yra trys sluoksniai, trys natų lygiai – viršutinis, vidurinis ir bazinis. Tai, kas pasklinda iš buteliuko  – tai tas pirmasis, viršutinis. Jis stiprus, spirituotas, jame tai, kas greit apsvaigina ir greit išsiblaško. Tai, ką žmogus mato kitame žmoguje iškart. Tai, ką anas demonstruoja, o  moterys moka demonstruoti tai, ką turi geriausio. Nes gili iškirtptė gali slėpti drovumą, aukšti kulniukai – nepasitikėjimą savim, primygtinai demonstruojamas grubumas – švelnumo poreikį, ryškus drabužis – gynybą, makiažu išdailintos akys nukreips dėmesį nuo rankų, o kaštoninė plaukų spalva neleis nusukt žvilgsnio kitur.
Tas pirmas sluoksnis – efemeriškas,  jis išsisklaido, nuplaukia, jis banalus ir neretai standartinis. Tiems, kam nesinori gilintis. Pajutau, patiko, imu. Dauguma žmonių demonstruoja tik savo viršutines natas, net tada, kai yra  visai saugūs: taip jie nori būt priimami kitų, tokį vaizdą jie pasirenka rodyti psauliui. Tos natos skirtos išreikšti save iliuzinį, momentiškai vilioti, sugundyti. Jos turi būt atpažįstamos, jos tarsi kažkoks standartas pagal kurį gali rinktis, kas bus toliau. Jos išgaruoja po kelių minučių ar po pusvalandžio, kai tik išdžiūsta alkoholis. Kaip gyvenimiška – išsiblaivai ir nieko nebėra, jokių viršutinių natų prisiminimo. Ar lieka kažkas?
Vidurinis sluoksnis – kvapo širdis. Tai, pagal ką kvapus galima klasifikuoti į šeimas. Šios širdies natos pamažu ima viršų dylant viršutinėms natoms, jos ilgalaikiškesnės, tos vidurio natos iš širdies skleidžiasi, prigula ant odos, draugauja, mylisi, reaguoja, konkuruoja: tabakas su cinamonu,  gal paskui ateina jazminų dūmas, arba rožės dvelktelėjimas. Kaip kur, kaip kada. Tam viduriuke kvapai galų gale susidraugauja ir nurimsta porai valandų.
Jei žmonės yra kvepalai, tai tos viduriniosios natos yra yra jų šlagbaumas, buferis, užkarda, kamštis – tai, kas viršutines natas atskiria nuo bazinių, nuo esmės. Kam? Kad apsaugotų viršutines gražiąsias nuo giliai slepiamų. Nuo esmės. Kad nieks niekada. Net patys sau. Nes  žmonės labiausiai bijo savo tikrojo aš. Kvepaluose ta žemiausia bazinė kvapo dalis, kuri yra vos penktadalis visos puokštės – aromato esmė, kulminacija, toks tikras tadadadam, iki kurio neprisikasa, nes nenori, o jei prisikasa – jis nepatinka. Arba užvaldo. Dvi trys valandos preina – tada jau oda pradeda draugauti su tuo, kas ant jos liko. …Tos natos dėliojasi į akordus, jie į melodiją, vieną, kitą, jos pinasi į šleifą, kuris driekiasi oru, kuriame raitau savo parašą, jis lieka ant pagalvės, ant mano šaliko, kurį atvažiavus į svečius visą laiką nešioja dukra, nes ji pasiilgo manęs ir mano kvapo.
Norėčiau nebūti  taip priklausoma nuo savo kvepalų. Norėčiau jais tiesiog naudotis. Sakyti, kad jie tik akcentas. Tik smulkmena. Manieji mane pavergė. Ir kai jie vėliau bjauriai išpopuliarėjo, aš vistiek galvoju, kad jie yra labiau mano, nei kieno nors kito.
Kai ryte galvoju, kaip noriu kvepėti, turiu tik vieną atsakymą. Na, kartais dar kitą. Kitai progai. Na o trečiai – šis tas vintažinio, mamos dovana iš mano vaikystės. Visi kiti ten ant komodos išrikiuoti yra  “mano”, bet…
Kankinamai ilgai rinkausi, ilgai jaukinausi, jie myli mano odą, aš juos mėgstu, aš juos jaučiu savo drabužiuose, aš juos palieku nueidama, aš nuolat uostau save, aš jaučiu juos vakare ir dar iš ryto. Su jais aš stipri. Tokia, kokia noriu būti.
Būna dienų kaip tyčia. Kai reikia būt stipria ir laiminga, purškiuosi tuos, kurie turbūt erzina aplinkinius. O man taip vienodai piešia. Praeis trys valandos ir va tada aš suskambėsiu.  Pati sau. Ir ne tik.

Linkiu turėti tai, kas nematomai tave sustiprina.

Nesvarbu, ar tai bus kvepalai, ar mintis, ar jausmas.

Reklama

O ką jūs galvojat?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s