Tarptautiniai vandenys ir vyrai juose

 

Kalbėdamos su draugėmis ir aptardamos kiekvienos mūsų asmeninių gyvenimų peripetijas, kažkaip nuplaukėm pasitaškyt į tarptautinius vandenis. Ilgam. Valtelę nešė srovė gerokai ilgiau, nei mes kalbėjomės. Prisiminimai yra laiką iš dabarties atimantis dalykas… Skaitymas irgi atims…

Čia ne statistika. Čia vienetiniai atvejai, otkutiūras. Išvados, kurias padarysite, gali turėti visokių pasekmių jūsų būsimiems pasirinkimams. Bet čia jūsų reikalas.  Aš pasakoju istorijas iš gyvenimų.

Lenkiškas baravykas

“Nežinau, kiek ten lenkiškas ir kiek ten visokio kitokio kraujo jame sumaišyta, bet povyza ir elgesys kaip grybų karaliaus.  Visur.  Juk direktorius. Verslo savininkas. Visada  stengiasi atrodyti kaip iš aukščiausios lygos. Tada, kai Kalėdoms visoms bendradarbėms dovanoja kvepalus, tada, kai giriasi, kad “8 moterys vienam koridoriuje – ne riba” (labai tikiu, nes bent jau 2 iš mūsų ofiso pažinojau, kurios įėjo į tą “aštuonetuką”). Gaivalingas. Džentelmenas. Viliotojas. Moka būti subtilus. Rankų nebučiuoja (nors gal, nebepamenu), bet kitomis prasmėmis beveik tikras lenkas. Su pliusu. Turbūt ir intymiai. Nors… ko gero, kad tas bandymas atrodyti baisiai kietu ir patraukliu slepia kažkokius tamsius užkaborius …Gaila, nebegaliu surast ir paklaust tų aštuonių… Update: vedė. Antrą kartą. Kaip jo ilgametė sekretorė prasidarė, niekas nepasikeitė, gal tik amžius kiek apmažino tempus ir skaičius. Ir jis vis dar šventai įsitikinęs, kad moterys juo domisi ne dėl pinigų… Smagiau galvoti, kad viskas iš meilės…”

 

  Turkiškas gambitas

“Turiu tokį internetinį dūsautoją. Jis nėra iš dūsaujančių pernelyg smarkiai, bet  vis reguliariai kalbina susitikti. Vilioja savo mokėjimu gaminti valgį, profesionaliais masažo sugebėjimais, jaunyste. Įdomiausia dalis – jis turkas. Ir čia, vietoje. Nereikia kaip daugeliui pažįstamų lietuvaičių trenktis kažin kur, kad paskui pasakotų draugėms, kokie jie nerealūs. Ir ar tik ne mečetėse išskirtinai vyriškose kompanijose juos moko kai kurių subtilių dalykų, kurie katalikiškose bažnyčiose skambėtų kaip velnio išmislas? Taigi dabar kaip tik tokia turkiško gambito stadija: yra pasiūlymas  ir šis pasiūlymas gali būti arba atmestas, arba priimtas. Dar nežinau ar verta kirsti tą pėstininką…Update: Ne, nebuvo verta.”  Bet kita pažįstama, jau kokį dešimtmetį su savo mylimu vyru gyvenanti kaip su geriausiu draugu, dukart per metus – visada vasarą – lekia į Turkiją. Per tas kelias savaites  ji pasiima visą metams reikalingą dėmesio, adoracijos ir sekso dozę. Kaip ji tokias ribines perkrovas ištveria, niekaip nesuprantu, bet kiekviena turkiška istorija, kurią išgirstu iš draugių, verta bent sakinio į tautinį portretą. Kažkas stebuklinga ten yra, na negali tos lietuvaitės taip masiškai apsirikti… Nors turbūt gali?  Anot The Economist. Džiaugiuosi, kam pasisekė.

 

AcZkt1l

 

 

Šveicariškas peiliukas

“Tie šveicarai, žinoma, stropūs ir ramūs gyvenime, tokie taisyklių vergai, kai kurių tyrimų duomenimis yra prasčiausi sekso partneriai, o  dar kiti tyrimai  juos kelia į padanges. Negana to, kad jie mylisi dažnai, tai dar pasirodo yra ir išradingi meilužiai!  Tyrimai tam ir tyrimai, kad jais galima būtų žaisti, o aš negaliu daryt didelių apibendrinimų iš savo vientinės-išskirtinės  patirties, bet nežiūrint geidulingumo balansuojančio ant gašlumo ribos ir atvirumo eksperimentams, visa kita su tu šveicaru – labai nekaip. Gal man pakliuvo toks šveicariškos armijos peiliuko dydžio egzempliorius su dideliu kūrybingumu…Nenuvilia, nes jautiesi moterimi, kuria pasirūpinama su visokiais mojotais, braškėmis šokolade, prabangiais apartamentais ir dėmesiu smulkmenoms.

Kostiumuotas? Ne! Hipis? Ne! Kažkoks keistas egzempliorius. Ilgais, metriniais žilais plaukais, rožiniais marškiniais ir languotomis kaip klouno kelnėmis – sėkmingas finansų konsultantas su 17 Afrikos žvėrių tatuiruočių ant nugaros (and counting).  Žmogus-tyrėjas – jis malonus kompanjonas, jis viskuo žavisi, jam viskas egzotika, motoriukas sukasi kaip geras šveicariškas laikrodis, skanauti naują miestą ir šalį su juo labai smagu. Bet pakartoti nenorėčiau. Kaip ir tų gospelų chorų iš iPado kiaurą naktį, kurie visai netinka sekso akompanimentui. Ir ar sekso iš viso?”

 

Švediškas stalas

Buvo, tiesiogine prasme. Restorane gali  ragauti viską, kas ant jo yra. Arba tik tai, ko tą kartą norisi.  Darbo stalai švediški nerealūs – ir dėl jų patogumo, reguliuojamo aukščio ir dėl atmosferos ofise.   Kitokiomis prasmėmis švediškas stalas neišbandytas :) Svarbu, kad stalas nebūtų kartoninis, pigiausias iš IKEA. Neatlaikytų…Švediški stalai maistui arba darbui. Jokios kitokios patirties. Dar beje, ten tose švediškose darbo vietose, aplink tuos stalus gana griežti apribojimai visokiems tarnybiniams romanams.  Na taip, vienas iš dviejų darbe susikukavusių eina ieškot kito darbo ar kito skyriaus, ar kito partnerio :) Tokių dalykų mačiau ir ne kartą.

 

Amerikietiška svajonė

“Čia aš buvau jo svajonė, o jis buvo amerikietis. Muzikantas.  Svajonė yra būti kieno nors  svajone. Gera girdėti, kaip sukeli žmogui norą atverti širdį, kaip įsipainioji į jo vaikystės prisiminimus, kai ta aukšta tamsiaplaukė, kuri kadaise paklydusį mažą bambizą nuo kalvos parvedė namo, įgauna tavo pavidalą; esi svajonė, nes esi aukštesnė už visas jo buvusias moteris; esi kitokia, esi ta, su kuria būdamas už daugybės kilometrų nori dalintis tomis smulkmenomis, iš kurių susideda jo diena – duonos kepimo, pastebėtos sraigės, gražios dainos, dviejų valandų grojimo gitara ar naujai išmokto kitos kalbos žodžio.  Esi  svajonė, prie kurios net baugu prisiliesti. Iki pirmo netikėto bučinio. Nežinau, ar čia boso gitaristų, ar visų muzikantų bruožas, kad moterimi jie …groja. Tokie subtilumai, tokie pasažai, tokie piano ir tokie fortissimo…. Net tada, kai nieko nevyksta….  Ar čia nuo tos kasdien rūkomos žolės?  Oh, tokios romantikos gal tas mano verslo reikalų oro uostas dar nematė – atsisveikinimo bučinys ilgesnis nei septyni Šopeno preliudai grojami su mažomis pauzėmis. “Norėčiau tave bučiuoti ne Šopeno, o Listo oro uoste…”  Romantiška, muzikalu ir tyra. Akimirkos džiugesys, kuris fiziškai jauti kaip praeina. Paskui, kai atstumas vėl neišmatuojamas žingsniais, gera likti tik svajone.  Išsipildžiusia, neišsipildžiusia, prisimenama arba pamiršta. Tik ar jam gera dabar gyventi be svajonės? Gyvena, vadinasi gali. Matau FB, kaip padidėjo jo gitarų kolekcija…”

 

Prancūziška pora

“Mano santuoka. Ne su prancūzu, bet aš buvau gerooookai aukštesnė. Drąsi moteris. O ką?  Ach, buvo ir dar vienas ilgametis ryšys, kuris jau senokai pasibaigęs romantiška prasme, tik išskirtiniais atvejais  atnaujinamas žudančio seksualinio badmečio laikotarpiu. Priklausomai nuo nuotaikos būnu pavadinama paskutine to žmogaus meile arba net   žmona. Taip saldžiai… ir paskui traukiam vienas kitą per dantį. Tokia žmona – kiekvieno vyro svajonė, nes ją pamato tik per gimtadienį. Gėlės irgi tik ta pačia proga, kartą metuose. Na ir seksas galbūt tik kartą per metus, kaip kai kuriose šeimose. Kai išgirstu tokių statistikų iš artimos sidabrines vestuves švenčiančių kolegių aplinkos, jaučiuosi kalta prieš visuomenę, kad seksas man atsitinka dažniau. Ai, nenukrypkim, didelis privalumas tokioje prancūziškoje poroje – jie bučiuoja kur pasiekia, o jei kaklas yra jautri vieta – tada žašibis!”

 

Sibirietiškas auklėjimas

“Vyriška, bet kaip kirviu kapota. Be subtilumo. Bet su kailiniais prie malkų kaladės spaudžiant šaltukui – pats tas. O dar žinant, kad vakarop to “sibiriako” balsas kažkaip fiziologiškai žemėja ir būna toks užburiantis… Jei noris Mojoto ir braškių šokolade ir masažo vietoj tradicinio sekso, tada geriau šveicaras. Jei vyriškio be labai daug dėmesio moteriai – tada sibirietiškas auklėjimas tinka. O kaip draugas  – nerealus, patikimas, už jo kaip už kalno, net ne už sienos…Dabar jau už sienos. Vėl Sibire.”

 

Norvegiškas sūris

“Na, tada, prieš daugiau nei 15 metų nežinojau nieko apie norvegišką sūrį, kuris yra  karameliškai rudas, saldus ir ne visiems patinka. Man tada patiko išsiskyręs norvegas, susipažinome pažinčių svetainėje, rašydavom vienas kitam erotika garuojančius laiškus, jis buvo raštingas, kūrybingas vyrukas, o atrodė kaip baltas lietuviškas sūris – tikras albinosas popieriaus baltumo plaukais ir antakiais. Pamenu tik, kad jam labai patiko tamsiaplaukės moterys natūraliai užžėlusiomis pažastimis ir baltais romantiškais apatiniais. Važiuodama į komandiruotę į gretimą jam šalį pasilikau ilgėliau, Joninėms. Jis atvažiavo. Joninėms. Po erotiškų laiškų nieko nuostabaus, kad pasimylėjom turbūt jau pirmą valandą po susitikimo. Uch, brandi jaunystė:) Taip į mane žiūrinčio žmogaus aš nemačiau ilgai po to. Visus 15 metų Ir einančio ne šalia, atbulomis, nes reikia įsispiginus žiūrėti į akis. Deja vu po 15 metų patvirtino – tai smagu, bet vargina.

Jo bičiulis (ar brolis, dabar jau nepamenu) organizavo tą vidurvasario šventę savo draugams – jų buvo įvairiausių – nuo Japonijos iki Lietuvos.  Beje,  buvo nuostabiam senam name, su gausybe žmonių, gardžių valgių, privalomomis braškėmis grietinėlėje, muzika, šokiais, vainikais ir dar kažkokiu lipimu į medį.  Kas, kad miegojome ant grindų kažkur koridoriuje susisukę į miegmaišius. Nepatogu buvo, bet kai pabusdavau naktį matydavau to norvego akis, įsmeigtas į mane, ir iki šiol  Aerosmith daina man jį primena.

I could stay awake just to hear you breathing
Watch you smile while you are sleeping…
Nes taip ir buvo. Na,  bažnyčios šventorius Joninių naktį buvo geriausia pabėgimo vieta. Ir dar iki šiol šventesnės vietos seksui nesu turėjusi…

Ilgesingos kalbos, erotiški laiškai tęsėsi toliau, pasiūlymai gyventi kartu ir ištekėti  buvo viliojantys, bet buvau tada jauna, nedrąsi vieniša mama su mažu vaiku – nesiryžau daryti gyvenimą keičiančių sprendimų. O iš tikrųjų, tai man jis nebuvo tas žmogus, su kuriuo norėčiau likusį gyvenimą kartu ir šventoriuje, ir ant grindų, ir klausytis muzikos, ir kept blynus, paremt jį ir į jį atsiremt. Tos aistros ne tai, kas suriša gyventi kartu…Žinojau tada, žinau ir dabar.

Iki šiol kartą per porą metų susirašom, jis antrą kartą vedė  juodaplaukę karšto kraujo rumunę. Seniai jau negirdėjau iš jo jokių naujienų, gal reikia parašyti?”

 

Anglas ligonis

“Baisiausia jo  liga – bijoti savęs, nes neduok dieve, ta moteris gali jam iš2lkint smegenis. Užtat dabar jam ramu – ilgalaikis kontraktas Nigerijoje ir ponas finansų direktorius ramiai sėdi po darbo namuose prie kompiuterio, nes saugaus sekso toje šalyje  negaus, o virtualūs susirašinėjimai internetinių pažinčių portaluose labai nesėkmingi, kai esi Nigerijoje. Gali įrodinėti, kad esi kas esi, vis tiek niekas nepatikės. Užtat vis dar laido elektroninius juokelius klausdamas kaip klostosi mano gyvenimas. Puikiai! Gaila, kad nepasimatėm prieš Afriką. Bent būčiau pamačius, kol nespėjо pavirst druskos stulpu!

 

Slovėniška polka

Gal pasiutpolkė? Prasidėjusi gražiai ir smagiai stichinės nelaimės – lijundros apimtoje Slovėnijoje vasario pradžioje, paskui kažkaip sulėtėja iki šlubčiojančio Vienos valso kovo pradžioje, o paskui visai nebesupranti – ar šoki poroje, ar aplink stulpą, gal turi pakeisti partnerį ar muziką.  O gal abu kartu?  Įdomu, kokie bus finaliniai akordai?

Update 1: Akordų nebuvo. Muzika nutilo ramiai, nors matėsi, kad orkestras labai pūtė dūdas ir dėliojosi natas. Tik melodija buvo nekokia. Jei nėra muzikos, nėra ir šokių, kokie jie ne į taktą būtų.

Update 2:. buvo. Laidotuvių maršas iš komiško filmo. Nebaisu, nes kitoms Velykoms Feniksas pakilo iš pelenų.


Didžiausias lietuvių privalumas – kalbėjimas lietuviškai. Tie liežuvio laužymai džiaugsmo nesuteikia, tik kartais norisi, kad visai nereiktų kalbėtis žodžiais, jei kūnai susikalba…

 

Dabar pridurčiau – tai  gera užsienio kalbos praktika. Ne business English. Ir accent is sexy.

Prieš porą metų parašyta ir nepublikuota apžvalga galėtų būti papildyta ir kitom įdomiom tarptautinėm istorijom, tik pagalvoju, kaip jaustųsi tų susitikimų, pasimatymų, ilgų ir trumpų meilės romanų herojai, žinodami, kad jie čia aprašyti? Bet… logiškai mąstat, jei vienas nepradės groti, kitas nenusirengs iki tatuiruočių, o trečias nepakils iš pelenų, tai niekas jų ir neatpažins, ar ne? O iš viso, kiek atpažįstamų detalių lieka, kai papasakota istorija užrašoma?

 

Reklama

2 mintys apie “Tarptautiniai vandenys ir vyrai juose

  1. buvo įdomu paskaityti apie vyrus “sudėliotus į lentynas”, kita vertus žaviuosi atvirumu, nevystančiu moteriškumu :)

    Patinka

    1. Ne lentynos čia, greičiau postamentas kiekvienam konkrečiam herojui. Vieninteliam ir nepakartojamam mano gyvenime. Tik kartais nelabai jauku tam skulptūrų parke vienišai moteriai :) Vaidenasi :)

      Patinka

O ką jūs galvojat?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s