Ką jis joje rado???

Sėdim lauko kavinėj šeštadienio rytą. Vėlyvi vėsūs ir lietingi pusryčiai Vilniuje tarsi svetimos šalies mieste: tik nėra minios, kuri plaukia pro akis kaip kine, bet žiūrėjimas į žmones ir žaidimas tas pats: susikurti jų istorijas, spėlioti, ką jie veikia, kaip gyvena, ką skaito ir kuo kvėpuoja,  ką valgo pusryčiams ir ar turi akvariumą. 

Praeina brandi pora. Svarstom,  ar ryte jis jai atneša į lovą kavos ir spurgų, ar ji šoka iš lovos anksčiau ir kepa jam kiaušinienę su lašinukais. Ar jie turi žiurkėną? O jos naktiniai su raukinukais ar ji miega su pižama? Jie dar stabteli prie vitrinos. Įdėmiai nužvelgiu. Pora,  apie kurią kažkada kvailoj jaunystėj būčiau sakiusi: “Ką jis joje rado?“… Nebesakau to. Nes gyvenimas kai ko išmokė.

Kad niekas iš šalies nesupras to taip, kaip tu supranti. Ir nematys taip, kaip tu matai.  Kad tau bus wow tai, kas kitam taip labai  vidutiniškai. Kad kitas žmogus bus įdomus taip, kad nesugebėsi ir su Oxfordo žodynu paaiškint. Kad gerai taip, kaip yra ir geriau nebūna, nes geriau jau buvo. Kad bus lyg vestuves, medaus mėnesį ir šuolį parašiutu kartu sudėjus, o kaip papasakosi apie tai tiems, kas to nepatyrė? Kad juoksiesi iš dalykų, kurie kitiems ašarą  spaus. Kad praradimai bus neįkainojama dovana, o  paklydimas – šūvis į dešimtuką. Kad mylimas ir netobulas žmogus bus toks gražus, kad jokie grožio etalonai nė iš tolo negalės lygintis. Ir kad mamos kotletai ar sriuba ant laužo bus visada skanesni už garsių virtuvės šefų ikebanas.

Labai brandžios ponios jubiliejinis gimtadienis Londone. Su  gardžiais maistais, šokių sale ir smuikininko pasirodymu. Ir dešimtmečiu  jaunesnių kolegių desantas iš kelių šalių – kankanui su jubiliate. Bet čia po to, o prieš tai – iškilmingos kalbos. Ponios su ilgomis suknelėmis, ponai kostiumuoti. Su vienu solidaus amžiaus spalvingu,  impozantišku (barakudų taikiniu, ne kitaip) džentelmenu ir jo labai bespalve žmona, kurios apibūdinimui net sunku parinkti  būdvardžius, šnekučiuojamės apie orą. Paskui triskart atsiprašę žmonos su tuo kvapą gniaužiančiu džentelmenu einame parūkyti į terasą. Kalbame apie santuokas, vaikus. “Mes jau 40 metų kartu, – sako jis. O man ji vis dar pati gražiausia.“ Tyliai sau šypsausi ir jau beveik įsivaizduoju šitą poną kitoj kompanijoj. Bet kai matau, kaip jis ima savo piniginę, ištraukia jų abiejų besišypsančių nuotrauką, darytą prieš pat vestuves ir jau labai labai aptrintą, kaip į ją žiūri, kaip šypsosi man rodydamas: “Tu tik pažiūrėk, ji tokia graži! Ar tu matei čia gražesnę?“ Kai grįžom į salę, ponas nuskubėjo pas savo damą, pakeliui pagriebdamas stiklą šampano jai, apkabino ir aš tą jo  moterį mačiau šiek tiek jo akimis. Ji nebebuvo bespalvė.

Ne grožis nusprendžia, ką mylėsiu, bet meilė nusprendžia, kas bus gražu.

Reklama