Pasiūlymai, kurių verta atsisakyti gražiai

Šmaikštašikniai gyvena gerai – jie visada laiku pasako tinkamą frazę, kuria sužavi arba atstumia – nelygu koks tikslas. Jie moka priversti visą kompaniją nusikvatoti nepasakydami nieko ypatinga. Kartais galvoju, ar jie anekdotus skaito ištisomis dienomis, ar mokosi atmintinai “budinčias“ frazes, ar jų smegenyse kažkaip kitaip vaikšto nerviniai impulsai…Kartais ir geriausia frazė nepadaro savo darbo, o kartais pati netinkamiausia –būna pati geriausia. Kada? Kai reikia atsisakyti negundančio pasiūlymo ar užtildyti niekam nereikalingą triedimą beprasmiais žodžiais.

Ką atsakyti, kai skambina ir telefonu siūlo dalykus, be kurių iki šiol gyvenai labai gerai ir gyvensi taip pat toliau, jei tik to neprarysi to jauko? Tos operatorės/operatoriai, kurie  per dieną turi “padaryti“ tam tikrą kiekį skambučių ir visiems pagal tam tikrą scenarijų atbubenti tą patį tekstą su džiaugsminga oprimistine gaida balse, irgi žmonės. Sunku joms. Ir jiems. Reikia taupyt jų  brangų eterio laiką, kurį galėtų skirti potencialiems, ne tokiems, kaip aš,  paslaugų pirkėjams. Galima nutraukti tą litaniją iškart ir pasakyti, kad tai nedomina, paklausti, iš kur gavo telefono numerį ir ar jie turi mano leidimą skambinti tokiais niekingais pardavimo tikslais. Veikia, vos spėji atsisveikinti.  Visai kitas reikalas, kai siūlo kažką brangiai ir išsimokėtinai. Tada jau galiu įjungt visą nerealizuotą fantaziją ir gerai artikuliuojant pasakyti, kad per paskutiniąsias dvi savaites kazino pralošiau visus pinigus, net ir  iš vaiko (!) taupyklės,  ir net tuos, kur katės kraikui ant komodos buvo padėti dar vakar ryte. Dar liko depozitinių butelių, tai juos dabar metu į aparatą, tai nelabai patogu ilgai kalbėti.  Reikia žmones pralinksmint atsisakymu. Don’t kill a messenger (nežudyk to, kas atneša žinią) – svarbiausias dalykas. Juk  visas emocijas dažniausiai sugeria tas, kuris žinią perduoda. Kaip dabar ponios kasininkės, prašydamos asmens amžių įrodančio dokumento iš kiekvieno norinčio  legaliai svaigintis. O linksmas “ne“ abiems pusėms nuotaiką pataiso.

Turiu įspėt, kad toliau tekste yra alkoholiu nuspalvintų kalbų ne apie sielas, o apie fiziologiją, tai jei nesinori to skaityti dabar, išsivirkit arbatos ir imkit į rankas ...  knygą arba grįžkit prie darbų.

Kaip padaryti taip, kad atsisakydamas kažko tuo pačiu padarytum paslaugą prašančiajam? Na, turi jis suprasti,  kad jį ne atstūmė, o išgelbėjo nuo momentinės ar tęstinės pražūties ir gėdos.

Veiksmas bare: vyrai po truputį svaigalais išgarino savo drovumą, moterys įgavo alkoholinio žavesio, prasideda  bandymai užkalbinti, užkabinti, vilioti ir žavėti… “Išgelbėk jį iš kilpos“ – toks merginų planas šiam vakarui. Namuose padarytas prosecco gruntas leidžia iškart jaustis patraukioms ir žavingoms. Pirmas kibimas. Na pagal visas etiketo taisykles 5 minutės mandagaus ir diplomatiško atsikalbinėjimo turėtų išspręsti situaciją. “Kodėl vis tiek tu nenori su manim išgert?  Tu man labai graži…“ – jau kokį trečią  kartą klausia. “Gal tu turi turi draugą?“- neatstoja. “Ne, nes aš turiu pimpalą, – teškia mergina, mosteli pasukdama galvą savo ilgais juodais plaukais ir nueina siūbuodama įspūdingais klubais, o bičas akimirką dar raunasi iš paskos: “Ką, kaip? Palauk, ir aš turiu,“- turbūt nesuvokdamas, ką sako.  Kvatojamės visos, skambiai susidaužiam, kad net burbulai kyla iš taurių ir suprantam, kad mūsų pirmoje testo dalyje naudotas  atsisakymas nėra pats geriausias. Kuriam planą, ką galima pasakyt, kad iškart atsiknistų tie, kas mums neįdomūs. Nueiti neatsisukant – paprasta, pritrėkšti žodžiu – smagiau. O kad atstumtasis pasijustų it sausas iš vandens išlipęs – va čia užduotis!

– Ne, nereikia, kad visi atsiknistų, – sako mūsų atsargioji. Reikia tokios frazės, kaip raudono rankinuko, kad tik durnius atbaidytų. O protingi neišsigąs…Jiems tik bus įdomiau…

– Protingų gal čia nėra iš viso, – drėbteli realistė ir mes viltingai visos pasižiūrim į mūsų medicinos šviesulį ir prasideda nevaldomų kūrybinių polėkių fejerverkai.

– Visada galima pasakyt, kad tau atvira tuberkuliozė, bet tas gali nesuprast pavojaus lygio, lytinių organų pūslelinė turėtų atbaidyt ir  ilgam nulenkt žemyn visus norus, bet per ilga frazė…Gal kažką lotyniškai?

– O gal aš papasakosiu, kad šiandien buvau pas gydytoją, nes man pučia pilvą ir nuolat bezdu.  Nu koks normalus diedas ištvers bare tokias panos kalbas? Bet bijau, kad pati pradėsiu juoktis kaip idiotė…

– O gal iškart pradėt pasakot, kad ryt aš susitarusi pietauti su savo tėvais ir būtų gerai, kad ir jis ateitų. Aš jau matau, kaip mes auginam tris vaikus, turim namą su baseinu, atostogaujam šiltuose karštuose ir ištekėčiau už jo iškart, jei jis čia pasipirštų, nes žiauriai nusibodo senmergiaut? Pagąsdinsiu? Dės į kojas?

– Na, o jei aš pasakysiu, kad turiu kokius šešis, o ne vieną katiną? Gali suveikt, nes  aš tipo beviltiška mymra?

Variantų buvo daug. Buvo ir antras, ir trečias kibimas, bandymas buvo  net toks “Soriukas, einu į tuliką…“ Nesuveikė. “Aš tave palydėsiu…“ Paskui  šalia prisėdo smagūs jaunieji liberalai ir vakarėlis, prasidėjęs vyrų gelbėjimo iš kilpos testu baigėsi linksmu Uberio  garbinimu paryčiais…

Kita daug blaivesnė istorija, bet vėl apie tai, ką atsakyti, kai tavęs prašo to, ko nesupranti ir  net neketintum duoti, jei būtum supratus. Neformali vakarienė su draugais mano kolegės iš užsienio atvykimo proga.  Kolegę mano draugai klausinėja apie jos galbūt lietuviškas šaknis (ar lapus), apie jos ypatingą prancūzišką akcentą, kuriuo ji nuostabiai papuošia lietuviškus žodžius.  Ji pasakoja, kad ėmė mokytis lietuvių kalbos savo universitete, kaip nebuvo lengva, nes jos gyslomis joks, net skiestas, lietuviškas kraujas neteka. Kažkas paklausia apie nesusipratimus ir keistas situacijas. Ir išsivinguriuoja istorija, kaip mano kolegė seniai  seniai atvažiavo į Lietuvą kelioms vasaros savaitėms universitete  intensyviai pasimokyti lietuvių kalbos. Gyveno Saulėtekyje, o tada, kai vėlokai vakare laukė troleibuso miesto centre, nutiko juokinga istorija. Stotelėje buvo kelios moterytės ir vienas apgirtęs  vidutinio amžiaus vyriškos lyties elementas, kuris vis kažką pabumbėdamas sau po nosimi ratu suko po stotelę. Taip besiblaškydamas staiga priartėjo prie jos ir paklausė: “Nori @istis?“ Reikia matyt mano kolegės eleganciją, empatiškumą ir subtilumą, kad būtų aiškiau, kaip tas klausimas ją  turėjo šokiruot. Nešokiravo. Ji tik suprato, kad jos kažko klausia, o išsiaiškinti, ko konkrečiai, ji dar nesugebėjo.  Norėjo išlikti mandagi prieš lipant į troleibusą ir atsakė ta lietuviška fraze, kuri jai pirmiausiai šovė į galvą: “Neturiu laiko!“. Nežinau, koks buvo to stotelės Don Žuano veidas, bet manau, kad jam atėmė žadą … Dar ir dabar ta fraze “Neturiu laiko“ kartais atsišaudom atsakydami į visai  padorius, bet tokio atsakymo nereikalaujančius klausimus, kai susitinkam su kolege… Pabandykit,  gal ir jums patiks.

Yra dar vienas būdas garantuotai nutildyti. Tiesa, jis netinka pokalbiams telefonu. Nelabai tinka ofise. Bendraujant su šefu ar pavaldiniu. Nelabai tinka ir bare, nebent esi pasiruošusi visom galimoms pasekmėms, įskaitant ir namą su baseinu.  Visas kvailas kalbas galima nutraukti bučiniu. Vyrai kažkodėl tuo retai naudojasi. O moterys? Jos dar rečiau, nes jei jau vyras kalba kvailai, jo bučiuoti visai nesinori, nesvarbu, kokios kilnios būtų to bučinio priežastys.

Reklama