Apie smūgius ir dėmesį su minuso ženklu

Kai  į veną suleidžia kažką tokio, nuo ko prarandi realybės pojūtį ir nepameni, ką darai ar kalbi, yra viena. Kai tai daro gydytojas, kad paskui tau būtų geriau, sutinki su viskuo. Ir su tuo, kad bus geriau. Ir kad dabar yra taip, kaip yra.

Kai į gyslas leidžia pažeminimą, neapykantą, nepagarbą šalia esantis žmogus – tai visai kita. Tu taip pat praradusi realybės pojūtį ir nesupranti, ką darai. Tu žinai, kad yra blogai ir bus dar blogiau. Ir nepabėgi.

Ji nuperka jam kaustytą telefoną, kuris nukritęs nuo namo stogo dar liktų sveikas. Tiesiog,  kad praskaidrintų jam nuotaiką. Lizingu. Už krūvą pinigų. O jis po poros dienų supykęs lupa jai tuo telefonu taip, kad kelių milimetrų netaiklumas išsaugo jai akį, tiesa, gerokai sumaldamas visa kita aplink. Prieš tai kasdieniai, jau nebegirdimi  žodžiai apie tai, kokia esi pabaisa, nyki, stora, bjauri, niekam tikusi ir 100 kg lašinių kalnas.  Smūgis. O paskui ant kelių… momentinis pasirodymas “Mažute, aš  tave myliu“…O meilės tos – nei kūniškos, nei dvasinės – jau seniai nėra. Užtat meilės žodžiai vis dar skamba.

Tąkart kitaip. Viskas rimta, policija, greitoji, išsigandusios vaiko akys, jam areštinė, jai pareiškimas, kurio net nereikia, nes viskas akivaizdu.  Ir jos pažadai sau – niekada gyvenime. Taip, jis nebegali prieiti nė per 100 metrų. Galimybė jai pradėt viską iš pradžių ir viską stingdanti tuštumos dabar ir būsimo išsipildymo baimė. Atrodo, kad drąsos atsiranda. Yra, kas palaiko, kas apkabina. Tereikia pereiti kelis pragaro ratus savyje, kad išdrįstum, kad galėtum, kad ištvertum.  Kad išverktum ar išmyžtum tuos nuodus prikapsėjusius per daugelį metų…Kad iškentėtum tuščių namų skausmą ir pabėgtum iš įpročio spąstų. Vienas ratas, antras ir …vėl jie kartu verda šaltieną…

O kitą dieną užverktu veidu ji kartoja – „Man viskas gerai“. Bandymas žlugo jai. Jam dar liko. Jis vis dar gali gerai užsimoti.

Žinau tik viena – žmogui reikia dėmesio. Kiekvienam. Kaip vandens. Kad augtų, kad žydėtų ryškiais žiedais kaip kokia perlargonija ant lango. Ir kai tokio natūralaus dėmesio nėra, ištinka krizė. Jis tampa nematomu žmogumi. Tada bet koks dėmesys gerai – susibarti troleibuse, poliklinikoje, degalinėje. Ir gauti dozę dėmesio. Kas, kad tas dėmesys su minuso ženklu. Į mane reaguoja, vadinasi aš esu.  Nes  kitu atveju manęs net nebūtų… Tuščia vieta. Net nebūtų į ką mest telefoną…

Jūs man nesakykit, ką tos moterys leidžiasi sau į gyslas, bet ar įmanoma jas išblaivint? Ištraukt iš ten, kur gavusios per vieną skruostą jos atsuka kitą, o paskui, net kai nebeturi sveikos vietos, kuria dar galėtų atremti eilinį smūgį, šventai ir ištikimai jo laukia? To paskutinio smūgio. Kol mostelės kirviu su visa jėga…

Man liūdna, kad rašydama matau kelis moterų veidus. Jie pasakoja skaudžias istorijas apie pasilikimus…Daug laimingesni pabėgusiųjų veidai. Kad tu tik patikėtum tuo, mieloji, kad tik patikėtum…to ir užtektų.

Apie mušamą meilę ir šansą sau

Reklama