Kasdieniai patarimai dukrai #261

–  Padaryk man kavos, aš tuoj grįšiu, – pasakė jis savo žmonai  lietingą spalio popietę.

Po kelių minučių dar kavai neatšalus jos gyvenimas jau apsivertė taip, kaip ji net baisiausiam sapne nesapnavo.

Jiedu buvo graži pora. Ji buvo karalienė ir jai niekuo nereikėjo rūpintis nuo tada, kai ištekėjo. Jis buvo tas, kuris statė namus, uždirbo pinigus ir darė viską, ko reikėjo šeimai. Dukros auginimas ir virtuvė buvo jos malonaus rūpesčio sritis. Dukra užaugo, liko kartu du gražiai gyvenantys žmonės. Aplinkiniai tik ir šnekėjo: “Ji tokia laiminga, jai nieko nereikia daryti, jis ja taip rūpinasi, jis viską dėl jos gali padaryt…Tai tokia laimė.“  Staiga, kai per akimirką nuo stogo nuslydo  jos mylimas žmogus, visas jos gyvenimas nepakeliama našta užgriuvo kaip supuvęs stogas. “Kaip aš be jo? Aš juk niekas be jo…“ – tokias raudas girdėti buvo skaudu žinant jų gražią istoriją…

Visos moterys  slapčia nori tokios meilės, kai esi jam svarbiausia, kai tavimi rūpinasi, kai gali nieko daugiau nedaryti, tik mylėti kitą žmogų, nes to užtenka…

Kad ir kaip būtum mylima, ir kaip stipriai mylėtum, niekada nebūsi apsaugota nuo praradimų. Tavo išsilavinimas, kuriam skyrei laiko,  sugebėjimai, kuriuos lavinai, įgūdžiai, kurių įgijai, ryšiai, kuriuos užmezgei niekada tavęs nepaliks. Tai ne žmogus, kuris išeina pats, kurį pasiima nesėkmingai susiklosčiusios aplinkybės, kiti žmonės, liga ar atstumas. Tu niekada nebūsi niekas be jo, nes visada turėsi save. Kad ir kaip egoistiškai tai skambėtų, – didžiausia investicija turi būti į save, ne į kitus žmones, kad ir kaip labai juos mylėtum. Į save, nesvarbu, kad kito žmogaus meilė tave įtupdo į nepaprastai malonaus komforto zoną. Ten labai gerai, kol esi ne viena. Netekus mylimo žmogaus suprasti, kad nebeturi ir savęs, gali būti nepakeliama  našta visam likusiam gyvenimui.

Reklama