Apie rašto negalią, žodžių galią ir pauzių jėgą

Visai normalu, kad rašydami sklandžiau dėstom mintis. Mūsų neblaško aplinka, svetimos akys, į kurias turim žiūrėti ir kuriose galim matyti, kaip atsispindi mūsų žodžiai. Mes galim pataisyti tai, kas parašyta, perrašyti, ištrinti, tekste išravėti kalbos piktžoles, prisodinti gėlių ir priraišioti kaspinėlių, apipilti cukrumi. Ar pabarstyti pipirais. Mes raštu galim pasakyti viską, ką norime ir tarsi taip, kaip norime. O iš tikrųjų – visai ne taip.

Rašydami mes galim slėptis už žodžių ir deklaracijų. Mes ieškom gražesnio žodžio, frazės. Mes galim įkąsti, nes mums iškart negrybštels atgal. Mes galim susukt komplimentą taip, kad jis skambės kaip įžeidimas. Mes parašysim viską, ką norim parašyti, net negalvodami ar kitas žmogus norės tai išgirsti.

Mes parašysim monologą, į kurį gausime atsakymą – tokį pat monologą. Ir tai vis tiek nebus pokalbis. Tai bus du monologai. Ir tie monologai šoks patys sau…

Mokslininkai ne kartą  įrodė, kad rašytinės žinutės konfliktus sprendžia  gerokai  blogiau nei tiesioginis bendravimas. Vien jau interneto komentarai rodo, kokie drąsūs būname  reikšdami savo kartais neįtikėtinai niekingas nuomones. Jei visi komentatoriai turėtų galimybę tai, ką parašė, perskaityti iš lapo viešai klausant tam, kam tai buvo skirta, tikiu, kad pusė jų nesugebėtų išspausti nė žodžio.

Pasiklysti vertime galime tik rašydami. Raštu galime pasakoti  istorijas, skelbti ultimatumus, diplomatines notas,  lieti nuoskaudas, bet niekada negalime išspręsti konfliktų.  Tam yra gyvi pokalbiai. Sunkūs. Ne pagal paruoštą planą. Su akimirkos reakcijomis. Su pauzėmis. Su gyvomis emocijomis, ne su emoji :). Su galimybe pasitikslinti, ką reiškia tas ar anas žodis. Su apsikabinimu, kai nerandi tinkamo žodžio. Pokalbyje argumentai kitokie. Jie – ne žodžiuose. Jie žvilgsniuose, prisilietimuose, atodūsiuose, kūno kalboje ir  kūno tyloje. Nes viską, kas svarbiausia,  mes pasakom ne žodžiais. Žodžiai yra tik netikęs jausmų vertimas.

Labai daug pasakome jau tuo, kad susitinkame. Pasikalbėti.


Dar apie žodžių galią ir negalią…

Vedęs – nuodai, o žmonos – antrankiai?

Reklama