Apie kates, moteris ir pykčius

Gyveno jis sau  vienas ir kartą pas jį įsmuko katė. Graži tokia, besididžiuojanti savo grožiu, kaip daro visos katės. Ji murkė, kai ją glostė. Jai buvo jauku ir gera, ji švelniai glaustydavosi aplink kojas. Jam tai patiko, jai tai patiko, ir ji liko. Paskui, kai apsiprato, ėmė garsiai miaukti prašydama pieno, sukti nosį nuo netinkamo ėdalo. Ji ant lovos užšokdavo atsargiai kaip viešnia,  o atsiguldavo kaip  šeimininkė. Kai ją kartais nuvydavo, ji nušokdavo ir įsižeidusi nueidavo tolyn. Kartais išleisdavo nagus ir pasidraskydavo. Ir neaišku, ar tai buvo rimtai, ar juokais.  Paskui sugrįždavo žiurėdama į jį su priekaištu akyse. Vėl glaustydavosi aplink kojas, nors jis į ją net nežiūrėdavo. “Dink iš čia, nusibodai!” kartais pasakydavo. Ji kažką sau pagalvojusi tyliai nueidavo į virtuvę prie savo dubenėlio. O kitą dieną vėl sėdėdavo jam ant kelių. Ji niekur neišeis, nes jai jis reikalingas, nes ji žino – ir ji jam reikalinga. Jam norisi šiandien kažką nuvyti, o jis nieko neturi, tik katę.  Ji sugrįš, nes ką jis nuvytų kitą kartą?

Gyveno jis sau vienas ir kartą pas jį atėjo moteris. Jai čia buvo jauku. Ji buvo graži, ir to neslėpė, ji murkė, kai ją glostė. Jai nebuvo įdomu, ar ji  čia reikalinga, ji jautė, kad jai čia patinka. Ji žinojo, kad tas, kuris jos nenorėtų, būtų tiesiog kvailas. O jis kvailas nebuvo ir jos norėjo. Paskui jis skyrė vis mažiau dėmesio, kurio ji jautėsi nusipelniusi, o ji rodė savo nepasitenkinimą.  Namuose ji buvo nebe viešnia, o šeimininkė, o kai jai leisdavo suprasti, kad jos niekas čia nekvietė tokioms pareigoms, ji piktinosi, kad jos negerbia kaip asmenybės. Ir neaišku,  ar tai buvo rimtai, ar juokais.  Ir kai jai sakydavo žodžiais ar veiksmais “Man tavęs nereikia” ji  žiūrėdavo į jį  šiltai ir rūpestingai. Jis ją įžeis dar ne kartą, ji su ašarom akyse įskaudins jį nė kiek nemažiau, jie sakys vienas kitam skaudžius dalykus, bet jie dar ilgai bus kartu. Ji  neišeis, nes ji moteris. O jei išeis –  sugrįš. Jis jai reikalingas, o ji – tokia- reikalinga jam. Jam reikėjo šiandien pasibarti, o ji buvo šalia. Jis bandė parodyti, kad  ją gali nuvyti nuo savęs, o ji – kad jam tai nepavyko.

Jie abu nenori išsiskirti, jie tik matuojasi, kuris stipresnis. Ir teisesnis. Toks žaidimas. Jis gal šiek tiek bijo, kad ji išeis. Ji nedrįsta pagalvoti, kas jai atsitiktų,  jei išeitų. Jis žino – jam sunkūs tokie santykiai dabar,  o paskui sunkus bus tokių santykių nebuvimas. Ji žino –  jis pykstasi, vadinasi jam jos reikia.

Kol su jumis pykstasi, jūs reikalingi. Jei jūs įsiveliate į tuos barnius, jums irgi reikia to žmogaus.  Tai gali tęstis metų metus. Su vaikais, anūkais, gražiais vestuvių jubiliejais ir abipuse priklausomybe visą tą laiką.

Moteris išeis tada, kai vyras nustos su ja pyktis. Kai pasibaigs jų pokalbiai, kai jis  nieko jai nebenorės įrodyti. Kai net nesivargins kalbėti, o tik numos ranka. Nepastebės. Vyras išeis tada, kai jos žodžiai, net patys skaudžiausi  praskris  pro šalį net neužkabindami. Nes jam nebus svarbu, ką sako jau svetimas žmogus.

Jie nebesipyks. Кai ateis abejingumas ir atsisės tarp jų,  visai nebus svarbu, kas pirmas tada išeis – jis ar ji.

Reklama