Dienos mintis

Apie praeities vaiduoklius, kurie ateina nekviesti

  •  Kam tau jos reikia? – nustemba jis, kai išsitraukiu užrašų knygelę ir pasidedu ant stalo  šalia jūros bjaurybių sriubos restoranėlyje kur susitikome po pusmečio tylos pasikalbėt, kas naujo mūsų gyvenimuose. Beveik prieš porą metų gerdavom kavą bent porą kartų per savaitę vedini kitų planų, kuriems nebuvo lemta išsipildyti.
  • Užsirašinėsiu, -sakau. – Nenoriu iškreipt tavo minčių, jei bus kažkas verta užrašymo.

Kiti mano vyriškos lyties bičiuliai jau pripratę, kad kartais atsiverčiu knygelę ir greitai kažką pasižymiu, kad mintis nepabėgtų.  Katiliukas verda, tik kad atmintis visada yra labiau poetė, ne istorikė – prisimenu gražiai, o ne tiksliai… Gal todėl ten yra ir įrašų ne mano raštu.

  • Pasakok, kas naujo. Dirbi ten pat ar jau kitur? – klausiu.
  • Mane paleido, – sako jis. Ir nesuprantu, apie ką jis kalba. Paskui iš detalių ir senų užuominų susidėlioju. Po aštuonerių metų bendravimo su moterimi iš Peterburgo istorija baigėsi. Ji pasakė: “Aš daugiau tau neberašysiu”.  Aštuoneri metai – susitikimai kelis kartus per metus ir kasdieniai skype vakarai. Kartais su pauzėmis, kurios nebuvo amžinos. “Pajutau, kažkaip ji užstrigo ties manimi ir jaučiausi dėl to kaltas. Jai tie santykiai buvo svarbūs, o man – malonūs. Bendrauti buvo smagu, bet ji turėjo tvarkytis savo gyvenimą, kurti naujus santykius. Bandžiau tai  pasakyt atsargiai, sakiau ne kartą, bet be jokio efekto. Tai taip ir tęsėsi. Kol ji pati nepasakė. Šiemet pirmą kartą  nepasveikinau jos su gimtadieniu. Nepamiršau, bet nepasveikinau. Turi būt kitaip. Jinai neberašo. Aš irgi. Bet dar noriu nupirkt jai dovaną, tokią esminę, kaip padėką už tuos aštuonerius metus ir nusiųst. Kaip ir toks taškas būtų…”, – pasakoja man.

  • – Tik taip nedaryk, kad ir kaip gražiai,  džentelmeniškai tai atrodytų, – sakau, nes  atmintis primena kitą, labai moterišką labai mylėjusios perpus jaunesnės herojės istoriją, kurios neseniai išklausiau.

    “Iš pradžių dvi savaites gulėjau lovoje ir žliumbiau apsikabinusi jo dovanotus daiktus, klausiausi muzikos, gėriau alkoholį ir vaistus vieną po kito, miegodavau daug,  galvojau, kad prabudus bus geriau. Nebuvo. Skaičiau senas žinutes, laiškus,  bandžiau rasti priežastis, kodėl taip atsitiko, kodėl mums nepavyko. Mane tempė draugai į visokiausius renginius, klubus, vakarėlius, o aš tik gedėjau.  Lyg jis būtų numiręs. Nusibodau visiems. Psichoterapija, antidepresantai. Vengiau visko, kas man jį primena. Paskui užkimšau visą savo laiką veikla, užsirašiau mokytis italų kalbos, buvo ir nuotykių, kurie nieko nepadėjo…Praėjo metai, aš  beveik pagijau. Buvau pas mamą, vakarieniavom visa šeima, net juokiausi iš senelio anekdotų.  Pamažu rezgėsi nauji santykiai, labai atsargiai, bet aš jau vėl buvau beveik aš. Paskui išėjom visi pasivaikščiot ir pašert ančių tvenkiny. Ir tada gavau žinutę “Labas, kaip tu gyveni? Pasiilgau :*”. Susmukau su visu batonu rankoj. Aš norėjau jį užmušt. Aš vėl pasimetus, duobėj, iš kurios lipau metus laiko.”

    Tada tik galėjau pasakyt, kad užblokuoti telefono numerį yra geriausias sprendimas ir tegalėjau apsikabinti. Technologijos žudo, o apkabinimai gydo?

    Kartais ir moterys, ir vyrai nori pasielgti gražiai, po to, kai jau nebereikia. Išėjus žmogui iš tavo gyvenimo kartu su juo neišeina jausmai jam. Jie lieka, po velnių, jei jie buvo! Jie beldžiasi, trankos viduje it tuščiuose namuose, jie draskosi kaip katės, jie slepiasi dienos šviesoje ir išlenda nakties nemigoje. Jie blėsta kasdien, bet jie vėl sukyla nuo menkiausio prisiminimo ar atsitiktinio susitikimo.

    Kaip būtų paprasta, jei kartu su žmogumu iš tavo gyvenimo išeitų ir jausmai jam…

    Kaip būtų paprasta, jei nebūtų sunku paleisti…

    Apie tylias pabaigas ir vaiduoklius

    Ruduo – geriausias laikas paleisti

    Kasdieniai patarimai dukrai #213

     

    Advertisements