Mano ir mūsų laiškai

Aš turbūt kažkada anam gyvenime buvau kanceliarijos žiurkė. Man patinka rašyti laiškus. Ir jų neišmesti. Dar ir dabar turiu nevienos savo studentiškų laikų romantiškos istorijos korepondenciją. Ne, nesu surišus kaspinėliu, nesaugau kaip nors ypatingai, neskaitau gūdžiais ir liūdnais vakarais, bet tai tarsi koks įrodymas kad tai buvo. Kažkoks tikras reikalas.

Vakarojant pas tėvus  mama ištraukė dežutę, kurioje buvo daugybė laiškų. Tėčio, rašyti mamai į ligoninę, kai gimiau aš. Taip, tada buvo parašyta “mūsų brangiausioji” pirmą kartą, taip ir liko iki šiol. Mano laiškai, dar pradinukės dailyraščiu skrebinti mamai išvažiavus į stažuotę apie tai, kaip mes gyvenam: “tėtei su smirdančiais vaistais tryniau nugarą taip stipriai, kad net pavargau”, mano liūdni laiškai iš stovyklos:”kai atvažiuosi aplankyt, parsiveši mane. Man čia nesmagu”, laiškai iš vasarų kaime pas močiutę: “Mes gyvenam neblogai. Gerai dėl to, kad valgyt duoda, negerai dėl to, kad reikia daug ravėti.”

O kur dar pasiaiškinimas apie šluotkočiu išmuštą langą pas močiutę kaime su pasižadėjimu “aš gal pasitaisysiu”, paskaitų metu trijų lapų paklodė mamai su nuoširdžiu prisipažinimu: “kai sausio mėnesį atsisakiau už jo tekėti, tai perpyko ir neberašo…. Ir tikiuosi, kad tas pasiūlymas tekėti dar nepaskutinis. Ne, ne iš jo. Apskritai”…

O mano dukros tyras  laiškas spausdintomis raidėmis Kalėdų seneliui su  auksinio ir sidabrinio tušinuko prašymu, kiti  laiškai mums susipykus, laiškai iš  tos mano draugės, kurios jau seniai nebėra,  brolio laiškai iš kariuomenės apie uzbekes su 36 kasytėm ir slaptus pabėgimus nakčia iš dalinio tų kasyčių paskaičiuot.

Kad ir kaip mėgčiau rašyti laiškus, rašau juos retai. Ranka – dar rečiau, gal kartą per metus, kokia nors ypatinga proga.  Visas mūsų gyvenimas – kompiuteriuose, kietuose jų diskuose, kur šimtuose ir tūkstančiuose laiškų ištirpsta aprašyti jausmai. Mūsų meilės ir neapykantos istorijos, atspausdintos vienodai nuobodžiu Arial šriftu darosi panašesnės į oficialius darbo susirašinėjimus. Kad ir kiek jos mums reiškia. Kad ir kiek jose džiaugsmo ir skausmo. Vaikų nuotraukos, video, jų žodžiai irgi ten. Saugiai. Kokiam nors debesyje. Ar materialiam terabaite geležinės atminties. Tik retsykiais atverčiami, peržiūrimi. Sudėti į archyvą. Ateičiai. Tarsi palikti tam metui, kai bus pakankamai laiko juos peržiūrėti. Nebus to laiko. Ir niekam išskyrus mus to nereiks. Ir mums gal reikėjo tik tą akimirką. Kad nepamirštume kada kur ir kas buvo. Skaitmeniniai, tik ne visai tikri tie prisiminimai.  Tarsi ne tokie vertingi. Nes nematomi. Nes neužkliūva. O va tie meilės prisipažinmo rašteliai, kuriuos tau paliko išslapstytus po namus, yra tikri. Kas, kad kol kas radai tik keturis. Bet jau sužinojai, kad jų yra dešimt. Dar šeši smagūs radiniai laukia. Tikri. Gal net vertingi istorijai.

Yra toks projektas “Mūsų laiškai”.  Ten gali nugulti laiškai, jei nežinot,  ką daryti su laiškais ir dienoraščiais. Tyrinėjimui. Seni ir naujesni, kol kas  neprieinami visuomenei, nes ir siuntėjai, ir gavėjai gyvi. Nupūskit dulkes nuo senų laiškų. Prisidėkit prie istorijos. Arba parašykit po laišką. Ranka. Seneliui į kaimą. Draugei į tą patį miestą. Vaikui į kuprinę. Vyrui į mašiną. Šuniui į būdą. Katei ant palangės. Zylei į lesyklėlę.

Ar tikrai jau taip neturit kam parašyt?

Aš tai turiu. Einu rašyt.

Kasdieniai patarimai dukrai #214

 

Reklama