2016 ieji. Metų ataskaita

Skaitau seną 2015-ųjų ataskaitą ir suprantu, kad galėčiau ją pakartoti. Dėl to, kodėl buvo įdomūs metai ir apie dalykus, kurie pasitvirtina daugybę kartų. Namuose pamesto žiedo su deimantu  dar neradau ir naujo dar negavau. Kava oro uoste man vis dar skanesnė už pusryčius lovoje. Mano patirtis vis dar nepadeda lengviau pasirinkti. Per dažnai nežinau, kaip ir ko aš noriu. Daugybę sprendimų  šiemet padariau spontaniškai tik paskui pagalvojau “Ok, o kas toliau?“ Bet nesigailiu. Nes dariau tai, ką norėjau!

Šiemet buvo labai mažai miego ir labai daug žodžių. Nė vieno, nė kito nesigailiu. Žodžiais  nukeliavau iki dangaus, mėnulio, pasėdėjau ant debesų ir grįžau atgal. Per šiuos metus įpratau rašyti kasdien ir neketinu atsikratyti šito gero (ar blogo) įpročio. Nenoriu, kad tai taptų rutina, bet noriu tai daryt kasdien!

Blogas ar geras?

Nesu ta, kuri mėgsta skaičiuoti, bet kai už mane tai padaro, smagu. Dar labiau džiaugiuosi, kad mane skaito. Kartais nesuprantu, kodėl. Ir kodėl tiek daug.  Kartais dienos įspūdžių įkvėptas tekstas atsiranda greitai ir išsprogdina statistiką. Čia keli paveiksliukai tiems, kas mėgsta skaičius – man buvo gera proga tai pamatyti.

Mano skaitytojai šiemet keliavo toli toli: Maldyvai, Monakas, Kataras, Mauricijus, Singapūras, Gvadelupė, Vanuatu, Ruanda,  Brazilija, Bahreinas, Mongolija, Uganda, Malavis, Cape verde. Ir kartais paskaitydavo kokį rašinėlį sėdėdami ant vandenyno kranto ar medžio šešėlyje. Tai ar gali išverst iš koto šio ryto skambutis iš Madagaskaro?img_6344

 

Metai kaip dovana

Šiemet buvo daug emocijų. Nesuvokiamų,  stebinančių, nesuprantamų, ambivalentiškų, varančių pirmyn ir  bloškiančių atgal. Kai kurių nesuprantu iki šiol, bet jos labai ryškiai nuspalvino mano metus. Jos liejosi žodžiais ir ne tik jais. Žiūriu atgal ir džiaugiuosi, kad metai nebuvo bespalviai. Ar pakartočiau? Taip. Ne todėl, kad kažką pakeisčiau (nors porą dienų ištrinčiau), bet  kai kuriuos dalykus norėčiau išgyventi iš naujo. Žodžiu, kad ir ką pasiūlytumėt, savo metų nekeisčiau.

Metai buvo kaip dovana. Laukta ir netikėta, spontaniška ir apgalvota, apdaužytais kampais ir švytinti. Kaip užrašų knygutė su asmeniniu užrašu, kaip ant mašinos rankenos kabantis cava butelis, kaip paklota lova, kai grįžau pavargusi, kaip visada atviros vienų namų durys gražioje gėlių gatvėje, kaip pagaminti pusryčiai ir kava, kaip ypatingi auskarai, kuriuos padarė draugė, kaip netikėtas skambutis iš  Centrinio parko, kaip patarimas su apkabinimu “išnaudok tai, kaip dabar jautiesi, ir rašyk“.

Esu dėkinga šiems metams

už rytus, kai prabudusi rasdavau pašto dėžę prikritusią  laiškų ir už tuos rytus, kai jų nebuvo;

už dienas,  kai viskas atrodė įmanoma ir lengva ir už  šypseną, kuriai dingti nuo veido reikėjo kelių citrinų. Ir už dienas, kai buvo kitaip – tai daug ko išmokė;

už atrodymą lengvai išprotėjusia svetimose akyse  būnant visiškai sveiko proto, ačiū už kantrybę visiems, nes kartais mane pakęsti buvo labai sunku;

už pasilgimus, kurie būdavo saldūs ar kartūs, visomis didžiosiomis raidėmis ir nenusakomi žodžiais;

  tai, kad savo gyvenimuose žmonės padarė man  vietos ir už tai, kad aš savame chaose norėjau ir radau  laiko jiems;

už tai, kas buvo seniai pamiršta, o priminta graudino iki ašarų, už  nepastebimą pagalbą ir nesuvaidintą rūpestį;

už suvokimą, kad galiu pasitikėti savo intucija, už stebinančias nuojautas, kurias išdrįsdavau  pasakyti, o dar labiau už tas, kurias nutylėdavau;

už naujus įspūdžius ir netikėtas patirtis,  už buvimą ypatingasuperduper ir už žinojimą, kad nebe;

už visas atleidimo galias, kurios pasirodė, yra begalinės ir stebinančios mane pačią;

už tai,  kad niekas netapo rutina, nuo kurios reikia bėgti ir už tikėjimą stebuklais, kurie atsitinka kitiems;

už keliones kuriose buvau, ir už tas, į kurias nevažiavau, už jaukią vienatvę ir dar smagesnes kompanijas, už susitikimus ir atsisveikinimus;

už paslaptis, kurias išklausiau ir už tai, kad turėjau su kuo saugiai pasidalinti savomis;

už tai, ko niekada nepamiršiu, nors tai jau atleidau ir už tai, ką visada prisiminsiu, nors niekada to nenorėjau žinoti;

už netobulus,  bet tikrus dalykus, už paklydimus ir sugrįžimus,  už klaidas, kurias padariau ir šansus, kuriais nepasinaudojau;

už iliuzijas, kurios padėjo  gyventi ir jų duženas, kurios leidžia eiti toliau, už dūšioj vis dar  besidraskančias kates ir dėl jų nerimstančias proto aistras;

už tai, kad tai buvo spalvotas ir ryškus tarpsnis ir už  tai, kad gyvenimas dar nesibaigia.

Nominacijos:

Metų atradimas: jausti. Maniau, kad nebemoku.
Metų viešuma: HAPPY365 žurnale
Metų paradoksas: rašyti patarimus, kurių niekas neprašo, bet juos skaito
Metų komplimentas vyrui: atrodo žandikaulį išsinarinau
Metų komplimentas: “Kai sakiau, kad tu kvepi Paryžium, ar Paryžius kvepia tavim..“
Metų baimė: tėčio sveikata
Metų dovana: visos, kurias dovanojau ir kurias gavau
Metų nuodėmė: rašyti ir neišsiųsti laiškai
Metų rezultatas: 1646:1723
Metų frazė: taip gerai, kad norisi draugams papasakot
Metų greitis: 10 pasimatymų/ 4 dienos/ 5 vyrai
Metų akibrokštas: 9 knygų autorius, snūduriuojantis per pasimatymą
Metų kasdienybė: kvepiantys namai
Metų nusivylimas: tapti patogiu adresatu
Metų muzika: Daddy Was a Milkman
Metų kepinys: cheesecake
Metų bandymas:  dirbti Uber
Metų stilius: su pižama į oro uostą
Metų netikėtumas: jokio naujo romano
Metų pateisinimas: “Well, ji taip norėjo…“
Metų patogumas: CityBee
Metų pirkinys: 2 kėdės Lietuvoje, 2 kėdės Švedijoje
Metų projektas: du, jau pakeliui
Metų patiekalas:  briedis!
Metų įkvėpimas: susitikimai
Metų interjeras: tikras darbo kambarys
Metų žaizda: neužgijusi.

Naujieji man atėjo vakar. Iš anksto. Tingiai mėgaujuosi šiandiena ir nekuriu jokių planų. Vis dar žinau, kad galiu elgtis spontaniškai, jei tik kažko iš tikrųjų noriu!

Ir dabar copy paste iš pernykštės ataskaitos, nes to linkiu ir pačiai sau – kad metai būtų kaip geriausia dovana, kurią kasdien įteikiate patys sau:

Gyventi! Skaniai, svaigiai, su taisyklėmis ar be jų, be pažadų  ar su priesaikomis… Taip, kaip norit jūs patys.

 

Reklama