Tie, su kuriais susitinku, jau iki pirmo susitikimo būna įgavę kodinius vardus. Netyčia. Ne, jie nieko bendra neturi su tais slapyvardžiais, už kurių jie pasislėpę internete. Tiesiog kažkas susišviečia man galvoje. Just name it. Ežero berniukas, Chokeistas, nes panašus į Kasparaitį, Daktaras-ne-Daktaras, Dėdė Jonas, paskui pervadintas Antru šansu, Veterinaras. Jie patys net nežino tų savo vardų. Aš žinau ir kartais mano draugės žino juos tais vardais. Diskretiška. Ir kad būtų linksmiau. Išimtys be kodinių vardų būna, bet kaip visada, tik pavirtina taisyklę.
DON CORLEONE KAŠMYRO PALTU
Šeštadienio pietų metu pasimatymas nedidelėj tamsokoj gerai pažįstamoj kavinėj, į kurią man patogu atvažiuoti. Interesantas nenusakomo amžiaus, net nepamenu, kiek buvo save metais įvertinęs. Nuotraukose atrodė it koks Amerikos lietuvis sočioje pensijoje gimtinėje arba koks pagyvenęs italas – drąsu vasaros nuotraukose švysčioti lininiu rožiniu švarku ir baltomis kelnėmis. Nuotraukų ponui galėtų pavydėti bet koks jaunuolis – apgalvota kiekviena smulkmena. Fotografuota irgi ne bet kaip, respect fotografei „Na, na, tik nereikia, vyrai savo draugų taip nefotografuoja.“ Kadangi interesantas yra klasikos šedevrų mėgėjas, kaip supratau iš nuotraukų, bandžiau nors kiek į temą pataikyti ruošdamasi: suknelė (ne-visai-maišas!) ir odinė striukė, tiesa, be kniedžių. Nors paskui jam išsprūsta „Jūs tokia rokerė“… Reikėjo švelniau turbūt, man buvo pats tas. Atskiedžiau nors taip bendrą vaizdą.
Pelkės spalvos kašmyro paltu, kupranugario vilnos ir spalvos švarku, pora žiedų net akina, geras laikrodis, kokybiški batai – interesantas kažkas tarpinio tarp Marlono Brando iš „Paskutinio tango Paryžiuje“ ir „Krikštatėvio“. Akinių nuo saulės nenusiima ir viduje, bet mandagus ir elegantiškas – nurengti, aprengti, pasitarnauti, kėdę pristumti, kavos, konjako. Smulkmena: jei patinki, vyras nesės priešais tave kitoje stalo pusėj, o pasistengs atsisėsti šalia.
BELUGA ir CARRERAS
Pokalbis mezgasi. Aš daugiau tyliu. Išmokau klausytis ir mažai kalbėti – atsivėrinėti iki vidaus organų neverta nei pirmo, nei trečio susitikimo metu, nes paskui labai skauda, kai skersvėjai perpučia. Pokalbiai iš tolo, apie viską ir nieką. Apie tokį elitą, kuris nežino, į kurią pusę durys Filharmonijoje atsidaro, apie baletą, keliones, Carreras, Domingo ir Diana Ross viename koncerte, apie juoduosius ikrus, kurių importu kažkada vertėsi ir Vologdos sviestuką, kuris skaniausias prie tų juodųjų. Na ir daug kitokių smulkmenų, kurios arba nupieštų daug žadantį paveikslą jaunai barakudai arba ne per daug sužavėtų patyrusią piraniją. Pasakoja pasakoja apie save nesustodamas, paskui stabteli ir prisipažįsta:
– Viskas apie mane, o kaip jūsų gyvenat? Mieloji, aš be jokių makaronų paklausiu lenkdamas pirštus. Galiu? Jūs turit darbą?
– Taip. Ar Jūsų klausimas buvo apie mano finansinę nepriklausomybę? Tada irgi taip.
– Jūs turit stogą virš galvos?
– Taip.
– Jūs sveika?
– Taip.
– Jūs turit vaikų ir jiems viskas gerai?
– Taip.
– Vadinasi jums trūksta tik bendravimo. Draugo, meilužio, vyro, partnerio…Bent jau man – taip. Žinot, aš labai pasitikiu savo intuicija. Žinoma, aš nenoriu pasakyt kad jūs mane jaudinat, aš truputį bijau į šitą minų lauką užeit…bet šiaip tai tikrai norėčiau su jumis daugiau pabendraut. Ar mes kaip traukinio kupe – šiandien susitikom, pavažiavom ir išlipsim?
– O jūs norėtumėt ilgiau pavažiuot?
– Pavažiuokit su manim dar vieną stotelę. O gal čia čia bus Rytų ekspresas, mes važiuosim su jumis ilgai?
– Nebijot, kad bus per ilgai? Per savaitę galim vienas kitam ir gerkles perkąsti…
Paskui kalbam apie kruizus, Makaliaus pasiūlymą apkeliaut pasaulį, Niujorką, Budapeštą ir Vilnių.
MAUVAIS TON
Paskui dar buvo saldžių ir romantiškų kalbų, kurios būtų iširpinusios ne vieną jautresnę širdį.
– Norėčiau nupirkti jums kojines, – pusbalsiu sako jis, pasijutęs romantišku suvedžiotoju.
– Manot, kad aš neturiu kojinių? Ar jos jus nepaprastai jaudina?
– Net neabejoju, kad turite, bet ne tas, priklijuojamas, silikonines. Su siūle, prisegamas, Londono rūko spalvos…Jūsų kojos ilgos, turbūt reiktų IV dydžio…
Velnias mane truktelėjo už liežuvio ir drėbtelėjau:
-– Jūsų patirties kojinių parinkimo srityje reiktų pavydėti, bet mano širdis jaučia, kad Pekino smogo spalva būtų geriau. O šiaip, labiau norėčiau drono…Bet jei kojinės, tai kojinės, Fog of London, IV dydis, pristatymas kurjeriu.
Don Corleone nusijuokė: „Aferistas, lovelasas, o dabar pasimečiau…“
MOSSAD AR MI6?
Pasikalbėjom dar apie kitas jo silpnybes – moteris, seksą ir argentinietišką tango, alkoholinius gėrimus, kuriuos mėgstu aš ir visus tuos, kurios jis mėgo ir kurių nebegeria. Džiugu sužinoti, kad jis tolerantiškas tiems, kas dar geria. Vyną profesionaliai gali užsakyti, paragauti, pavertęs taurę tinkamu kampu išuostyti visą kvapų puokštę, tačiau visa tai tik apsimestinis žinojimas: vyno nesupranta ir nemėgsta. Mažas prisipažinimas apie smulkų netobulumą. Geras ėjimas. Paskui Don Corleone tarė:
– Jūs man sakėt, kad jums pusvalandžio užteks diagnozei nustatyti, o mes jau valandą kalbamės. Šiandien kokį 40 kartų pasakiau „aš“, nes labai noriu jums patikti, tirpstu kaip sviestas ant keptuvės. Jūs tokia paslaptinga, tiek mažai kalbat, kam jūs dirbat – MI6 ar Mossad’ui?
– Mossad’ui. Skamba daug geriau., ar ne? Norit manęs dar ko nors paklausti?
– Ne, tik norėčiau jus pabučiuoti, bet čia viešai jums būtų nejauku…. Ar mes dar susitiksim?
– Tokių klausimų esu girdėjusi daug. Nors… nepriklausomai nuo mano atsakymo kitas pasimatymas gali įvykti, gali ir neįvykti. Kokio atsakymo tikėjotės?
– Jūs galėjot pasakyt: „Kas čia per klausimas? Be abejo. Jūs man nepaprastai įdomus ir man norėtųsi jus dar giliau pažinti.“
– Neišlaikiau testo?
Nusivylė? Gal. Nemoku aš saldžiai murkti. Jei patinka žmogus, tai patinka, o visi tie užkariavimai ir vaidinimai… Vienas žino, kad vaidina, kitas žino, kad vaidina, o paskui dar nustemba, kad paskui nusiėmus kaukes abiems nebeįdomu, nes tik vaidmenys buvo geri…
FINALINIAI AKORDAI
Atsargiai pažiūrėjau, kaip interesantas tvarkosi su arbatpinigiais, kaip atsargiai ranka perbraukia liemenį aprengdamas man paltą, kaip atsidaro vintažinį portcigarą su kažkokiomis nematytomis cigaretėmis pavaišindamas („ Jūs rūkot? Ačiū dievui“).
Pokalbis buvo smagus, elegantiškas, su sparno rėžimu, plunksnelių kedenimu, pažadais ir detaliai atpasakojamais vaizdais, kaip būtų, jeigu būtų, su daugybe prancūziškų žodžių ir frazių, kurie suteikė pokalbiui netikėto šarmo. Man patiko jam sakyti „Jūs“ ir taip pat girdėti į mane kreipiantis. Toks lėtas pasivaikščiojimas visai neartėjant prie pavojingo minų lauko. Jei Don Corleone būtų maždaug 10-15 metų jaunesnis, būtų gerokai pavojingiau.
Paveiksliukas susidėliojo. Jokių konkretumų, pavardžių, darboviečių, jokios buities, tik lengvas pavasarinis šeštadienio flirtas. Dabar lauksiu pakvietimo į filharmoniją kaip minimum, jei ne į La Scala. Jaučiu, kad radau kultūrinių iniciatyvų partnerį. Na, kojinės pirmiau. Patinka žmonės, kurie sako „norėčiau“ ir padaro tai. Nors žino, kad gali gauti antausį. Tie „norėčiau“ tokie efemeriški, jie net ne pažadai, o muilo burbuliukai, kurie be pėdsako išsisklaido pavasariniam ore.
Buvo bent dešimt klausimų, kurių tikrai nesitikėjau išgirsti pirmam pasimatyme, bet vienas klausimas buvo itin gražiai susuktas :)
– Ar jūs turit draugą, partnerį, vyrą, meilužį? – paklausė manęs interesantas. Ir nesulaukęs atsakymo perfrazavo klausimą dar konkrečiau: „Kada paskutinį kartą bučiavotės? Na, ne pasisveikindama, o iš tikrųjų?“ Iš netikėtumo ir pasakiau teisybę…
P.S.
Antras pasimatymas buvo. Atsisveikinant nesitikėjo tokio bučinio. Į skruostą. Suprato savaip. Kojinių nebus, gaila.
PROTO AISTROS 
KLAUSAU ĮDĖMIAI, KĄ JŪS GALVOJAT. Rašykit!