100 pasimatymų

Princas su balta Audi

Tęsiasi 100 pasimatymų epopėja.  Kartais nėra laiko aprašyti, bet kiekvienas pirmas pasimatymas – įdomi istorija.  Darausi nebe išranki nuotaka, o istorijų medžiotoja.

Retai  būna rimtų bėdų, nes turiu tam tikrus  pasimatymo standartus  ir neblogai funkcionuojančią fantaziją. Pirmas sietas – pokalbis. Na, čia greit atsisijoja. Paskui galiu  greit padaryt išvadas apie daug dalykų iki susitinkant, tik iš kalbų apie susitikimo  vietas, laiką, meniu, kvietimą ir t.t. Po viskam galiu palyginti, kaip jaučiausi. Va čia ir yra pagrindinis matavimo vienetas. Nesureikšminu pirmo pasimatymo nuotaikos ir jaudulio (beveik nepamenu, kas tai), bet jei good vibes yra, tada smagu. Na, atsitinka, žinoma, kad ne prieš, o po kojos dreba visą dieną.  Nors… pasimatymas gali būti visiškas nesusipratimas. Žinau,  kad kartais surizikuoju dėl istorijų. Aklai.

PLANUOTAS SPONANIŠKUMAS

Ne, tai ne tas kandidatas, kuris ilgai suokė ir šokio žingsniu sparną rėžė, kol princesė teikėsi atkreipti dėmesį. Liežuvis gerai pakabintas – apie viską gal kalbėt, apir kvantinę mechaniką nebandėm, prisipažinsiu. Lyrinis nukrypimas: man patinka spontaniški žmonės.

Spontaniški žmonės visai ne lengvabūdiški!

Kaip tik labai daug atsakomybės tuose greituose nuotaikos sprendimuose. Man patinka tie, kurie gali dėl geros idėjos, iš vidinio impulso,  iš rizikos noro ar iš dyko buvimo nuspalvint dieną. Arba sau, arba kitam. Na, kokiomis spalvomis niekada nežinai – čia žavesio dalis. Šitas norėjo būt spontaniškas. Keturis kartus. Ir nekonkretus. Irgi keturis. Geltona kortelė dar iki susitikimo.

Susitikimo vieta buvo jam patogi, o man priimtina. Pasistačiau mašiną rekomenduoj aikštelėj, paskambinau, kad esu ir laukiau princo. Vėlavo per daug. Tuo tarpu paskambino draugė, pasipasakojau, kur esu, ką veikiu ir kairės akies krašteliu vis žvilgčiojau į atvažiuojančias mašinas. „Na, jei mano princas ant tokio arklio atjoja, tai pipec“, – sakau draugei ir žiūriu į baltą nenusakomo amžiaus „audinę“ su viena sveika lempa ir kita sunkiai sužalota karo keliuose ir pakelėse. Apsisuko, išvažiavo. Uff. Kažkada girdėjau pasakojimą apie merginą, kuri buvo baisiausiai pasipiktinusi, kad kandidatas į pasimatymą atvažiavo dešimties metų mašina. Matuoji pagal save, jei tu su naujutėle lizingine važinėji, gal ir įžeidimu gali palaikyt tokį netaktą – vyras juk turi būt turtingesnis, ane? Ir reprezentatyvus!  Kaip man tuo klausimu?  Dzin, nors nužvelgiu. Dėdė, važinėjantis kokių 30 metų „Saab’inka“ iš idėjos yra potencialiai žavesnis už kvadratinį naujo 7-o bmdablju vairuotoją. Sulaukiu. Ta pati stebuklingo grožio ir seniai nebeakinančio baltumo Audi įsuka ir sustoja tiesiai man prieš nosį. Nuojauta manęs neapgavo.

 

TIESOS AKIMIRKA

Tai buvo ta akimirka! Na, sukis dabar, jaunuoli, pažiūrėsiu, kaip uodegą raitysi.  Net nespėjau pastebėti, kaip atrodo dienos herojus, o akys iškart pamatė  ant vairuotojo sėdynės užpakalio patogumui numestą rankų darbo tautinio paveldo lovatiesę, kuri jau buvo tarsi paveikta kelių Instagram’o filtrų. „Nevertina liaudies meno, šmikis, “–  tyliai pagalvojau bijodama susijuokt.

saulės akiniai yra geriausias pasimatymų draugas – niekad neišduos, ką galvoji

Pasitraukiu per gerą pusmetrį, kad jo feromonai nepakirstų man kojų. Del viso pikto.
Paskui pakėliau akis į herojų ir bandau būt draugiška:

– Atvažiavai, išvažiavai, ar ko išsigandai?

– Reikalai. Dabar irgi turi  po pusvalandžio paskambint.

– Tai einam  kavos, ar ne?– bandau būt mandagi ir provokuoju toliau.

– Aš jau šiandien kavos persigėriau, – sako man dienos herojus. O aš gal ne, bet kas jam.

O aš jį skanuoju toliau: beisbolo kepurėlė, įraudęs veidas, maikė, seniai nemačiusi Ariel; jau sena, bet dar ne vintažinė odinė striukė. Veido net nepamenu. Dar žemiau žvilgsnis nenusileido, – raudonos patinusios, it nušalusios rankos pernelyg man priminė tuos, kurie prie parduotuvių ir bažnyčių tikisi susirinkt pinigų susimokėti už vidinę šilumą. Stovim, linguojam, kalbam. Užsimena apie savo gyvenimą Maskvoj ir Vokietijoj (gal ten rankas nušalo griovius kasdamas?), apie žmoną ir dukrą gerai gyvenančias kitoj šaly po skyrybų (pasisekė jums, merginos, tikrai pasisekė). Paskui prisimenu jo pasakojimus telefonu apie moterį, su kuria ilgai buvo pora (kartu negyveno, bet rimtai išskirtinai draugavo, ir su jos vaiku puikiai sutarė), o tada po 4 metų paaiškėjo, kad ji ištekėjus – vyrui iš užsienių grįžus visam laikui. „Kaip buvo sunku, tai neklausk. Pasaulis sugriuvo. Dabar ieškau moters gyvenimui. Ir nerandu. “, – tą akimirką net jo pagailiu.

O paskui prisimenu, kaip pasakojo, kad moters jam reikia geros, švelnios, prisižiūrinčios „na, tie manikiūrai, pedikiūrai būtinai, bet nereik kad būtų  manekenė“… Viaukt.

 

500 METRŲ

Kaip pasiųst? Noriu būti mandagi. Einam vaizdingu takeliu, vanduo kvepia pavasariu,  pumpurai sproginėja, diena saulėta, nuotaika gera. Pasakoja apie kaimynus, kas kokį namą pasistatė, kur jis žvejoja, maudosi, mosteli, kur pats gyvena, ana ten, ant kalno,  su  puikiu vaizdu. Aplink moterytės su šiaurietiško vaikščiojimo lazdom zuja, kitos ant suoliukų knygas skaito. Nuo vieno suolo žilaplaukė aktyvistė  lazdomis  mojuodama pakelia tris pernokusius vyriškius. Jie dingsta kaip pabaidyti paukščiai, praeidami dar pasisveikina su mano pakeleiviu, o toji aplinkos tvarkytoja rankioja popierius, skardines ir balsu keikia visus miestelio pijokus. Atvirai pasižiūriu į laikrodį ir sakau: „Tai varyk, tvarkyk reikalus, aš kelią žinau, pasivaikščiosiu, pati kavos nueisiu”. Ir nupėdinu dar porą kilometrų  smagiai vėdindama galvą.  Nėra jokio nusivylimo, nei gaila laiko, nei kilometrų. Socialinis eksperimentas. Minčių daug. Einu gerti kavos ir nuplauti pasimatymo dulkes.

 

APIE PASITIKĖJIMĄ

Aišku, toks pasimatymas visada rizika, bet ne apie tai aš.  Kodėl vyrams pasitikėjimo savimi retai kada trūksta? Moterų sielas dabar internetai šokoladu tepa, kad tik jos užsiaugintų tris papildomus sluoksnius pasitikėjimo savim, kad nesijaustų pažeidžiamos, kad būtų stiprios.  O vyrams paprasta – ir kuo prastesnis, tuo jam lengviau?  Jie  taip garantuoti, kad patiks bet kuriai moteriai? Nors puikiai žino, kad antros lygos komanda nežaidžia Čempionų lygoj.  O va moterų klausimu jokios lygos ir taisyklės negalioja.  Ar čia bukumas? Ar nesupratimas? Ar beatodairiška rizika? Prisimenu  ryškiausias „elitines“ kalėjimų kontingento sutuoktines baltais plaukais,  pasaką apie gražuolę ir pabaisą ir dar daug visko. Vyrai turbūt slapta tikisi, kad moterys įsimylės jų gerą širdį ir … (skvarbų protą/… įrašyti kas pageidaujama), o moterys kažkodėl nesitiki, kad jų turtingas vidinis pasaulis bus ta didžioji vyrų traukos jėga ir kaip išprotėjusios tobulina savo išvaizdą.  „Man šokoladinio torto gabalą prie kavos“,  – tebūnie kalorijų bomba kūnui ir šokoladas sielai.

 

GERIAUSIAS KLAUSIMAS

 

Mindžiukuoja princas  ką tik išlipęs iš mašinos ir pokalbiui palaikyti vyriškai klausia apie ūkiškus dalykus smalsiai dairydamasis aplink:

– Kuri tavo mašina?

– Šitas žalias avokadas pamuštu bamperiu, – mosteliu ranka į pačią mažiausią mašinytę, kurios vertė padvigubėja pripylus pilną baką degalų.

– Labai gera miesto mašina, – sako jis, o aš galvoju, ką būtų atsakęs, jei bučiau parodžius, kuri tikrai mano? Pykstu ant savęs, kad meluoju, bet toks žaidimas. Toje pačioje (mašinų) lygoje. Nors akimirką mes net iš tos pačios pasakos.

 

Advertisements

Įrašo “Princas su balta Audi” komentarai: 2

  1. Man irgi ilgai knietėjo tas pats klausimas – iš kur jie traukia tą pasitikėjimą savimi? Ne šiaip šlakeliais, bet kibirais… Ypač tie paprasti “berniukai”. Jie ir šį žodį mėgsta, dažnai kartoja, kad ieško tokios pat paprastos, kaip ir jie. Tik man atrodo, kad tas jų moterims taikomo paprastumo kriterijus turi kitą prasmę ir svorį…

    Patinka

    • Įdomiausia, kad tie vyrai, kurie atrodytų yra tiesiog lobiai, turi labai daug nepasitikėjimo savimi – sužinai, kai jie apie tai prisipažįsta. Nors elgiasi ir atrodo tūkstantį kartų geriau, nei šitas princas su Audi. Arba, dar pagalvojau, gal čia yra kažkokia „sustojusio laiko“ pasekmė? Jie tiesiog galbūt kažkada buvo ir sėkmingi, ir turtingi, ir patrauklūs, ir verti ne vienos nuodėmės. Viskas dingo, liko tik pasitikėjimas savimi. Gal jį sunkiau prarasti nei dantis ar pingus?

      Patinka

Ką manote?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s